Uoslės nuotykiai su „Unda Prisca“

Jei greitai, negalvojant, reiktų rekomenduoti kvepalus, įdomius uosti, tyrinėti, kurie būtų į nieką nepanašūs ir keltų daugiau klausimų, nei atsakymų, pasiūlyčiau kai ką labai netikėta. Netikėta, nes jie kuriami čia pat, Vilniuje, tačiau nepaisant to, parfumistų tarpe žinomi mažiau už kokius nors nedidelius itališkus ar šveicariškus gamintojus. Aš irgi juos pirmą kartą pauosčiau tik tada, kai jie patys „atėjo“ iki manęs per „Paskui nosį“ kvepalų dieną. Maža to, pabandžiusi juos tol aikčiojau ir stebėjausi keistu jų grožiu bei daugiabriauniškumu, kol Laimė Kiškūnė – jų kūrėja – turbūt neapsikentusi, padovanojo po mėginuką išsamesniam pabandymui.

„Unda Prisca“ Levandų ir Rožių odekolonai bei pagal antikinius Dioskorido receptus atkurtas „Cyprinum“ – tikra inspiracija uoslės nuotykiams. Nė vienas jų nežada greitų parfumerinių malonumų, kaip kad galėtų pasiūlyti, pvz., gurmaniškų kvapų kategorija ar atviromis kortomis mėgstantys žaisti atlapaširdiški gėliniai aromatai. Atvirkščiai – visi trys kviečia prasieiti nepramintais laukų ir miškų keliukais, užžėlusiais vešliais, susipynusiais žolynais iš vaikystės prisiminimų, sustoti pačiame viduvasaryje ir lėtai medituoti saulės šviesą.



Įprastų parfumerinių natų (pirmajame odekolone viskas sukasi aplink levandą, antrajame – aplink rožę) harmonija su kur kas rečiau naudojamais, bet dėl to dar labiau dėmesį patraukiančiais peletrūnu (Levandų odekolone) ir ajeru (Rožių odekolone) yra tai, kas masina, kas nuneša keliais dešimtmečiais atgal ir pažadina nostalgiškus pojūčius. Peletrūnas nuolat augdavo mano močiutės darže – jo lapelių turėdavau priskinti kiekvieną kartą prieš močiutei gaminant virtinukus su varške (jų skonį ir išties specifinį kvapą su ilgesiu prisimenu iki šiol). Ajero stiebas – taip pat vaikystės laiko sinonimas, kai knietėdavo nusiskinant ir pakramtant patikrinti, kuo gi apaugusios ežerų pakrantės. Bet net ir neturint asmeninio santykio su šiomis dviem mano "nusitvertom" natom, ryškiai pajausite galingą retro. Kodėl odekolonai? Galvojau apie tai, nes jiems taip būdingų ryškių, sultingų citrusų čia nėra, o jų skleidžiama nuotaika ne lengvo džiugesio, bet labiau aplinkos stebėjimo ir sąmoningo buvimo „čia ir dabar“. Spėju, todėl, kad juose apstu įvairiausių žolynų, augaliukų, be kurių sunku įsivaizduoti ir istorinius, ne vieną šimtmetį menančius odekolonus (juk jie ir buvo Laimės įkvėpimas). Na ir kvapo projekcija odekoloniška – lengva, per ilgai neužsibūnanti, raginanti flakoną turėti šalia savęs ir prireikus vėl juo pasinaudoti.

Su „Cyprinum“ dar kitas atvejis, nes jie yra tepami, įtrinami į odą nelyg kokia gydanti mostis. Man išties buvo galinga asociacija su kažkuo gydančiu, guodžiančiu, malšinančiu skausmą ir vėsinančiu emocijas. Ir dar – su kažkuo labai paslaptinga. Maždaug, kaip piramidžių labirintai su sarkofagais, žyniai ir šventos ceremonijos, antikinės vaistinės, užkalbėjimai ir kiti šventi ritualai. Henna plaukų nedažydavau, tad ir jos kvapo – pagrindinės „Cyprinum“ natos – negalėjau identifikuoti. Bet tai tik techninė detalė, kaip ir žinojimas, jog į „Cyprinum“ sudėtį įeina žalių alyvuogių aliejus, senas kvapnus vynas, mira, ajeras, vaškas, kardamonas... Įdomu, tiesa?

Comments

Popular Posts