Kvapų juvelyrikos paroda "Fight the smell. Kovok su kvapu."
Kovo 26 d., 19 val., VDA juvelyrikos galerijoje ARGENTUM (Latako g. 2, Vilnius), bus atidaryta kvapų juvelyrikos paroda "Fight the smell. Kovok su kvapu." Paroda veiks iki kovo 31 d.
Kvapai mus supa kiekvienoje, net, rodos, ir bekvapėje erdvėje. Kvepalų naudojimas – daugeliui įprastas ritualas, tačiau kas šiais laikais naudoja ir dėvi kvapų juvelyriką? Šiais laikais labai mažai žinome apie kvepiančius juvelyrinius papuošalus, todėl Vilniaus dailės akademijos juvelyrikos galerijoje ARGENTUM pristatoma aromatinė juvelyrika yra reta proga susipažinti su tomis mažomis juvelyrinėmis erdvėmis, kurios skirtos kvapui skleisti ir jį (ap)saugoti.
Foto: © Augis Narmontas
Truputis istorijos. Europos kultūrinė-olfaktorinė sąmonė, atėjusi iš rytų kraštų, susiformavo viduramžiais. Stiprus išsikvėpinimas, rūbų ir galvos apdangalų aromatingi įsiuvai, sukuriantys aplink save stipraus kvapo erdvę, saugodavo nuo plintančio maro, įvairių ligų ir nešvaros sukeltos smarvės. Turtingi ir aukšto luomo žmonės nešiodavosi su savimi mažus kvapnius rutulėlius, padarytus iš ambros, muskuso ar kitų brangių aromatinių medžiagų, kurie buvo vadinami pomanderiais. Ir nors pačioje pradžioje žodis „pomanderis“ reiškė rutulio formos kvapiąją pastą, nuo XIV a. „pomanderiu“ pradėta vadinti specialius juvelyrinius dirbinius, kurie buvo pagaminti iš sidabro ar aukso. Vienus pomanderius buvo galima atidaryti ir tiesiog uosti aromatą vaduojantis iš nemalonių kvapų, kitų pomanderių atidarinėti nereikėdavo, nes kvapas sklisdavo pro ažūrines jų sieneles. Pamažu pomanderis tapo vienu iš pagrindinių to meto aksesuarų. Skyrėsi tik pačių pomanderių formos. Jie galėdavo būti rutulių, laivų, knygų ar kiaušinių formos. Taigi šie mažyčiai papuošalai, pradžioje turėję itin praktinę funkciją ir gelbėję nuo blogo kvapo, gatvių dvoko ar, kaip buvo tikima, – infekcijų, pamažu tapo aukštesnio visuomenės sluoksnio prabangos atributais. Pomanderis tapo savaimine vertybe ir būdavo perduodamas iš kartos į kartą. Šis papuošalas buvo dažnai vaizduojamas XVI-XVII a. tapytuose didikų portretuose ir akcentuojamas kaip priklausymo kilmingam luomui įrodymas.
Svarbu paminėti, kad pomanderis pradėjo funkcionuoti kaip matomas kvapo šaltinis. O tai stiprino tuometini tikėjimą, kad kvapas gerai veikia, jei jis yra vizualus. Vėlesniais laikais, įsigalint medicinos mokslui, pomanderio reikšmė ėmė mažėti. Juo imta abejoti, kaip galinčiu apsaugoti nuo infekcijos. XVII a. pabaigoje apie pomanderį pradėta mąstyti kaip apie nerimtą ir lengvabūdišką objektą, kuriam labiau tinkama aromatingo ūko ir viliojimo meno metafora. Tačiau kvapų juvelyrika išliko, tik pomanderio formos visą laiką kito ir nešė savyje vis skirtingus reikšmės krūvius. Ta juvelyrinių kūrinių apribota erdvė, kurioje ir vėlesniais laikais buvo „apgyvendinami“ kvepalai, tarsi atspindėjo prieštara tarp išorės ir vidaus, žmogaus ir visuomenės, viršaus ir apačios arba šių dalykų balansą kartu.
Šiandien kvapų juvelyrika vėl nedrąsiai skinasi kelią, todėl parodoje bus galima pamatyti ne tik senosios aromatinės juvelyrikos pavyzdžių, bet ir šiuolaikinių jos interpretacijų, susietų su konceptualia floristika.
Kvapai mus supa kiekvienoje, net, rodos, ir bekvapėje erdvėje. Kvepalų naudojimas – daugeliui įprastas ritualas, tačiau kas šiais laikais naudoja ir dėvi kvapų juvelyriką? Šiais laikais labai mažai žinome apie kvepiančius juvelyrinius papuošalus, todėl Vilniaus dailės akademijos juvelyrikos galerijoje ARGENTUM pristatoma aromatinė juvelyrika yra reta proga susipažinti su tomis mažomis juvelyrinėmis erdvėmis, kurios skirtos kvapui skleisti ir jį (ap)saugoti.
Foto: © Augis NarmontasTruputis istorijos. Europos kultūrinė-olfaktorinė sąmonė, atėjusi iš rytų kraštų, susiformavo viduramžiais. Stiprus išsikvėpinimas, rūbų ir galvos apdangalų aromatingi įsiuvai, sukuriantys aplink save stipraus kvapo erdvę, saugodavo nuo plintančio maro, įvairių ligų ir nešvaros sukeltos smarvės. Turtingi ir aukšto luomo žmonės nešiodavosi su savimi mažus kvapnius rutulėlius, padarytus iš ambros, muskuso ar kitų brangių aromatinių medžiagų, kurie buvo vadinami pomanderiais. Ir nors pačioje pradžioje žodis „pomanderis“ reiškė rutulio formos kvapiąją pastą, nuo XIV a. „pomanderiu“ pradėta vadinti specialius juvelyrinius dirbinius, kurie buvo pagaminti iš sidabro ar aukso. Vienus pomanderius buvo galima atidaryti ir tiesiog uosti aromatą vaduojantis iš nemalonių kvapų, kitų pomanderių atidarinėti nereikėdavo, nes kvapas sklisdavo pro ažūrines jų sieneles. Pamažu pomanderis tapo vienu iš pagrindinių to meto aksesuarų. Skyrėsi tik pačių pomanderių formos. Jie galėdavo būti rutulių, laivų, knygų ar kiaušinių formos. Taigi šie mažyčiai papuošalai, pradžioje turėję itin praktinę funkciją ir gelbėję nuo blogo kvapo, gatvių dvoko ar, kaip buvo tikima, – infekcijų, pamažu tapo aukštesnio visuomenės sluoksnio prabangos atributais. Pomanderis tapo savaimine vertybe ir būdavo perduodamas iš kartos į kartą. Šis papuošalas buvo dažnai vaizduojamas XVI-XVII a. tapytuose didikų portretuose ir akcentuojamas kaip priklausymo kilmingam luomui įrodymas.
Svarbu paminėti, kad pomanderis pradėjo funkcionuoti kaip matomas kvapo šaltinis. O tai stiprino tuometini tikėjimą, kad kvapas gerai veikia, jei jis yra vizualus. Vėlesniais laikais, įsigalint medicinos mokslui, pomanderio reikšmė ėmė mažėti. Juo imta abejoti, kaip galinčiu apsaugoti nuo infekcijos. XVII a. pabaigoje apie pomanderį pradėta mąstyti kaip apie nerimtą ir lengvabūdišką objektą, kuriam labiau tinkama aromatingo ūko ir viliojimo meno metafora. Tačiau kvapų juvelyrika išliko, tik pomanderio formos visą laiką kito ir nešė savyje vis skirtingus reikšmės krūvius. Ta juvelyrinių kūrinių apribota erdvė, kurioje ir vėlesniais laikais buvo „apgyvendinami“ kvepalai, tarsi atspindėjo prieštara tarp išorės ir vidaus, žmogaus ir visuomenės, viršaus ir apačios arba šių dalykų balansą kartu.
Šiandien kvapų juvelyrika vėl nedrąsiai skinasi kelią, todėl parodoje bus galima pamatyti ne tik senosios aromatinės juvelyrikos pavyzdžių, bet ir šiuolaikinių jos interpretacijų, susietų su konceptualia floristika.
Comments
Post a Comment